2020-01-17
- Informacija
- Kategorija: 2019-2020 m.m.
- Paskelbta: Ketvirtadienis, 2020 sausio 23 20:42
- Autorius Administratorius
- Peržiūros: 414
Vyr. mokytoja Elena Bagdonienė
2020-01-17 2 klasė vyko į edukacinę veiklą ir mokėsi pasaulio pažinimo kitoje aplinkoje ir buvo sudarytos palankios sąlygos profesiniam orientavimui. Nuo 1994 metų Kaišiadoryse dirbanti kepykla „Gudobelė“ dabar žinoma visoje Lietuvoje ir užsienyje. Įmonėje dirba apie 200 darbuotojų. Per parą "Gudobelės" kepykla pajėgi iškepti apie 30 tonų duonos gaminių. Šiuo metu įmonė dirba ne tik Lietuvos rinkoje, bet ir plečia savo veiklą užsienio rinkose. Norime pasidžiaugti, kad kepykla „Gudobelė“ gavo traškučių ,,BON CHANCE‘‘ „IFS Food“ – Tarptautinį maisto saugos sertifikatą, kuris užtikrina saugų ir kokybišką produktą!
Klausydamasis pasakojimo ir stebėdamas praktines veiklas, sužinojome apie duonos kelią nuo grūdo iki kepalo. Išgirdome, kokiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų turėtų būti pagaminti įvairūs įrenginiai ir mašinos, kad galima būtų pjauti, kulti javus, malti grūdus, kepti duoną. Duona – vienas seniausių žmonių valgių. Jai skirta daug gražių žodžių, eilėraščių. Mūsų protėviai turėjo įvairių tikėjimų, apeigų. Sunkiai dirbo, kad stalą galėtų papuošti naminės duonos kepalu. Tešlos ruošimas, duonos kepimas, laikymas, raikymas turėjo net savotiškas apeigas, prietarus. Ne veltui yra sakoma: Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina. Viena vaga duoda tik vieną riekę duonos. Juoda duona – ne badas. Jei miltai geri, tai ir duona gera. Duona nekrinta iš dangaus, ją reikia uždirbti. Duona už auksą brangesnė. Daug darbo, maža duonos. Duona pirkta neskalsi. Geras darbininkas visur duoną suras. Lauko nearsi – duonos nevalgysi. Duona ne per vėjus ateina. Duonelė maitina ir artojų, ir tinginį. Kas kam, alkanam duona. Nesigirk duona rudenį, bet pavasarį. Žiūrėk, iš ko duoną valgai. Visur duona su pluta. Svetima duona karti. Vogta duona neskalsi. Žiūrėk, iš ko duoną valgai. Pašoksi, kai duonos neteksi.
Dar ir dabar naudojama kepykloje ližė, duonai į krosnis pašauti. Mokėmės mįslių per lietuvių kalbos pamoką, todėl kviečiame pasimokyti visus: Tėvas stulpys, motina parklamba, vaikai kukuliukai. (Krosnis, ližė, duonos kepalai). Pilna tvartas avinukų. (Krosnyje pakepta duona). Esu balta, visai nekalta, o šeimininkė mane kukeščiuoja. (Minkoma duona). Dundulis kalnas; geležinis arklas. (Duoną riekia). Muša mane pagaliais, degina mane ugnimi, pjausto peiliais ir visi mane myli. (Duona). Linko, bet duoną minko. (Sena minkytoja). Lazdų krūmas, tam krūme ežeras, tam ežere dvi sesutės maudos ir turi po penkis bernus. (Duonkubilyje duoną minko). Maišiusi minkys, minkiusi keps, svečias nevalgęs neis. (Bus duonos). Kas didesnis už duonos kąsnelį? (Kepalas). Ne nuo vienos krosnies duoną valgęs. (Valkata, bastūnas). Kas mielesnis už tėvą motiną? Krosnis). Rudenį gimęs, žiemą miegojęs, pavasarį augęs, vasarą gyventi nustojęs. (Rugys). Pernai išėjo, šiemet sugrįžo. (Rugys). Be ko duonos neiškepsi? (Be plutos). Ne tiek danguj žvaigždelių, kiek ant žemės skylelių. (Rugiena)
Ar žinojote? Pasvalio krašte, baigdami pjauti rugius, palikdavo nenupjautų rugių dideliam pėdui. Juos išraudavo su šaknimis ir surišdavo į pėdą. Tikėta, kad tada gerai derėsią rugiai.
B. Mackevičius rašė: „Nuolat liesdami kvepiančios duonos riekes, pripratome prie duonos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę, ir seniai nustojome rinkti nuo stalo į saują jos trupinius. Sverdami gimtųjų ūkių derlių šimtais ir tūkstančiais tonų, dažnai užmirštame, kad tikrojo duonos svorio negalime išreikšti tokiu matavimu. Ir šių dienų poetai ją vadina šventa“.
Dėkojame už šiltą, skanią ir sočią duonelę, kurią mus davė paragauti ir dar dovanų kelionėn gavome, bei už praktinę ir įdomią edukaciją UAB ,,Gudobelės“ technologei Reginai.